Kaip išsirinkti odontologijos kliniką ir gydytoją odontologą? Arba trumpai, kaip nepasiklysti  odontologijos džiunglėse
Įspėju – ilgas tekstas. Bet pabandysiu apimti kiek įmanoma daugiau. Tad kaip išsirinkti iš gausybės odontologijos klinikų tą vieną, kuri bus toji labai gera ar bent jau normali? O jei kiekvienoje klinikoje dar po keletą gydytojų? Kuris iš jų čia jau tikrai geras?

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir kas neturi jokios įtakos sveikatai? Nebent estetiniam skoniui... Na, logiškiausia būtų pradėti nuo to, kokių apskritai odontologų būna. Ir renkantis kliniką, atkeipti dėmesį, kad joje dirbtų bent pagrindinių specializacijų odontologai. Nes kitaip prireikus kažko rimčiau nei higienos ar karieso gydymo, teks lakstyti nuo nykštuko prie namuko... Taigi trumpa kelionė į odo-endo-orto-perio... ir visos odontologijos „džiungles“. Pagal specialybes.
Kad būtų aišku, kas kuo užsiima.

Pradėkim tiesiog nuo gydytojo odontologo. Penkeri metai studijų ir gydytojas odontologas gali užsiimti visomis kryptimis. Nuo profesionalios burnos higienos, dantų šalinimo iki implantacijos. T. y. universitete įgytos žinios ir suteikta licencija leidžia tai daryti. Bet ir gydytojai – kaip ir kiekvienas iš mūsų – yra skirtingi. Vieniems jų artimesnė estetika, kitiems – kraujas. Todėl jau baigdami mokslus, dauguma pajaučia, kuria kryptimi judės. Tenka pasirinkti ir kaip judėti – savarankiškai, per patirtį, ar stoti į antrinio lygio mokslus (rezidentūrą) ir gilintis į tą specifinę dominančią sritį bei gauti būtent jos diplomą. Kitaip sakant, odontologas jau yra visų galų meistras, kuris arba pasirenka kryptį, arba pasilieka plataus profilio. Pasirinkus daugiau nebestudijuoti, viskas priklauso nuo gydytojo žingeidumo. Net ir be antrinės specializacijos odontologas gali orientuotis labiau į protezavimą, implantaciją ar endodontiją. Ir patirties įgijimas per praktiką tikrai nereiškia, kad jis yra prastesnis specialistas, bet… Mano asmenine nuomone, daugiau mokslų bei diplomas dar nė vienam nepakenkė. Akiratį ir profesinę patirtį tikrai praplečia, nes per papildomus mokslų metus gydytojai susipažįsta su ypač sudėtingais atvejais, kokių privačioje praktikoje ar paprastoje poliklinikoje paprastai neturėsi. Taigi tie, kurie pasirenka ir skiria dar 3 savo gyvenimo metus studijoms, tampa licencijuotais gydytojais odontologais chirurgais, ortopedais, ortodontais, endodontais, periodontologais...

Kuo jie vienas nuo kito jie skiriasi ir kuo užsiima? 

Gydytojas odontologas ortopedas – tas, kuris protezuoja dantis. Visais įmanomais variantais. Išimami plokšteliniai protezai, neišimami protezai ant nuosavų dantų, neišimami protezai ant implantų, įvairios kitokios konstrukcijos ant implantų ar savų dantų. Šiais laikais – variacijų begalė. Net ir šioje srityje dar galima išsiskirti kelias protezuojančių gydytojų kryptis: Estetinis protezavimas – t. y. protezuojami dažniausiai priekiniai, estetinės (šypsenos) zonos  dantys. Lyg ir toks krypties susiaurinimas, bet yra, kam patinka dirbti būtent su tuo. Bendras protezavimas – nieko neišskiriant. Dar galėčiau išskirti konservatyviojo ir radikalesnio požiūrio medikus. Konservatyvaus požiūrio gydytojai iki paskutinės minutės stengsis išsaugoti Jūsų dantis ir tik kai jau visai nebeliks vilties, imsis nenaudingą dantį šalinti. Radikaliojo požiūrio gydytojas, matydamas, kad dantis pasmerktas ir jo sudėtingas tvarkymas yra tik laikinas sprendimas, šalinti imsis greičiau. Taigi ieškant odontologo ortopedo savo burnai, požiūris turėtų sutapti su jūsų nuomone. 

Gydytojas odontologas chirurgas – trumpai-aiškiai – tas, kuris rauna dantis. Plačiau – atliekantis visas chirurgines procedūras. Nuo pieninio danties rovimo, liežuvio pasaitėlio pakirpimo iki sinuso dugno pakėlimo ar implantacijos. Vienas iš chirurgo darbo srities pavyzdžių. Kad neskambėtų kaip visiškas burtažodis, puiki proga paaiškinti, kas yra tas sinuso dugno pakėlimas (arba gydytojų slengu – sinuso liftas): sinuso pakėlimas - tai chirurginė procedūra, dažniausiai atliekama ruošiant įsukti implantus viršutinio žandikaulio šoninių dantų (krūminių bei prieškrūminių) srityje. Tačiau pradėkime nuo pradžių... Kas yra sinusas? Tai oru užpildytos ertmės, randamos galvos ir veido kauluose. Mus dominantys sinusai - žandiniai, esantys virš viršutinio žandikaulio skruosto srityje. Burnos chirurgai  rekomenduoja sinuso pakėlimą, kai rentgenas ar kompiuterinė tomograma parodo, kad viršutiniame žandikaulyje nepakanka kaulo struktūros išlaikyti dantų implantus. Jei po sinusais esantis žandikaulio gylis nėra pakankamas, implanto dėti negalima, nes arba implantas pradės klibėti, arba bus pažeistas sinusas. Sinuso membranos pradūrimas gali sukelti infekciją ir pakenkti implanto prigijimui. Tačiau kokiai būklei esant reikalingas sinuso pakėlimas?
1. Veido kaulų anatomija
Kiekvieno žmogaus natūrali veido kaulų anatomija, tokia kaip žandikaulių forma ir sinusai, yra skirtinga. Jei žmogus turi palyginti mažą viršutinį žandikaulį ir didelį žandikaulio sinusą, kaulo gylis galiniuose dantyse yra nepakankamas norint įstatyti dantų implantus. Vyresniems žmonėms tai pasireiškia dažniau, nes su amžiumi sinuso ertmė tampa didesnė.
2. Kaulo netekimas dėl periodonto ligos
Rimta periodonto liga (periodontitas) gali sukelti nemenką kaulo struktūros netekimą. Kai danties netenkama arba jį reikia pašalinti, kartais sunku pakeisti jį implantu, nes nelieka pakankamai kaulo tam, kad dantų implantą išlaikytų. Šiuo atveju vienintelė išeitis yra pakelti sinusą ir persodinti kaulą.
3. Kaulo rezorbcija dėl trūkstamo danties
Kaulas išlaiko savo struktūrą ir storį veikiamas mechaninio stimulo. Kai netenkama danties, netenkama ir šio stimulo; kūnas supranta, kad kaulo daugiau nebereikia ir prasideda rezorbcijos procesas, kurio metu kaulas tirpsta. Ši būklė gali privesti prie kaulo kokybės ir kiekybės suprastėjimo ir dėl to pacientai tampa netinkami kandidatai dantų implantų įstatymui. Žmonėms, kurie neturi viršutinių krūminių dantų ir jų greitai nepakeičia, yra didesnė tikimybė, kad reikės pakelti sinusą prieš įstatant toje vietoje dantų implantus.
4. Kaulo netekimas dėl kitų veiksnių
Kai kuriais atvejais kaulo trūkumas gali būti susijęs su prieš tai atlikta chirurgine procedūra, tokia kaip danties ištraukimas, cistos ar auglio pašalinimas.

Gydytojas odontologas ortodontas – tas, kuris tiesina dantis ir koreguoja sąkandį. Tiek vaikams, tiek suaugusiems. Specialybė, daugeliui pakankamai aiški ir suprantama. Plokštelės, breketai, pasimatymai kas 1–3 mėnesius. Ortodonto darbas reikalauja laiko ir kantrybės. Rezultatas – ne toks greitas, kaip kitų gydytojų odontologų kasdienybėje, tačiau labai svarbus gyvenimo kokybei. Gydytojai odontologai be antrinės specialybės į šią sritį nesikiša, nes ji per daug plati, sudėtinga ir reikalauja specifinių žinių bei pasirengimo.

Gydytojas odontologas endodontas – tas, kurio darbas – ne viršūnėlės, o šaknelės. Endodontas yra dantų šaknų gydytojas. Kitaip sakant – kai jau yra reikalų su šaknų kanalais, jų valymu, nervo šalinimu, be endodonto rankų tiesiausias kelias – pas chirurgą. Pažiūrėjus iš tam tikro kampo – endodontologija yra viena iš svarbiausių odontologijos specializacijų, nes jos tikslas – išsaugoti dantį. Skaitydamas vieną amerikiečių detektyvą atkreipiau dėmesį į vieną epizodą, kai suradus lavoną ir atlikus jo rentgeno nuotraukas, konstatuota, jog žmogus priklausė aukštesnei vidutinei klasei, nes jo dantys buvo gydyti endodontiškai. Ir iš tiesų, jei danties šaknyje atsirado infekcija, lieka tik du keliai – šalinti arba gydyti. Šalinti – pigiau. Tačiau visi suprantame, kad savas dantis yra prioritetas. Taigi, gydyti reikia. Ir jei JAV šių procedūrų kainos tikrai stipriai kanda, tai Lietuvoje jos yra įmanomos ir vidutines pajamas uždirbantiems žmonėms. Gydyti danties šaknies kanalus gali bet kuris odontologas. Tačiau iki tam tikros ribos. Kadangi, kaip jau minėjau, – kiekvienas iš mūsų yra skirtingi. Taip ir su dantimis. Kiekvienas iš jų gali tapti netikėtu iššūkiu. Lenktas, užkalkėjęs, netinkamomis medžiagomis anksčiau užplombuotas šaknies kanalas – tai tie atvejai, kai prireikia specialios įrangos, mikroskopo ir specialių žinių turinčio gydytojo endodonto.

Gydytojas odontologas periodontologas. Peri – iš graikų kalbos – aplink, šalia. Taigi periodontologų dėmesys yra koncentruojamas į tai, kas supa dantį. Dantenos, periodonto raiščiai – audinys tarp šaknies ir kaulo, o dar giliau – ir pats žandikaulis. Kažkada vienas liūdnai pagarsėjęs politikos veikėjas, praradęs šiltą kėdę, sakė – kalta aplinka. Taip ir čia, jei aplinka tampa labai kalta – kyla grėsmė prarasti dantį. O prasideda viskas dažnai visai „nekaltai“ – dažniau kraujuoja dantenos, jos tinsta, kaupiasi apnašos, kurios ilgainiui tampa akmenimis, jie kaupiasi ne tik danties paviršiuje, bet ir lenda gilyn po dantenomis, sutrikdo kraujotaką, formuojasi kišenės, o dar vėliau ima nykti net pats kaulas. Bac, ir, kaip sakė vienas pacientas, turėjo išrauti sveiką dantį! Taigi, periodontologo darbas yra sudėtingas ir turbūt mažiau rezultatyvus palyginti su kitų specializacijų kolegų. Nes periodontas iki šiol yra neišgydoma liga. Tik laiku susiėmus, galima stabdyti jos progresavimą. Kai klausimas susijęs su išlikimu (danties), tai abejoti nėra ko. Turint jau pačių pirminių požymių, ilgesnį laiką kraujuojant dantenoms, būtina apsilankyti pas periodontologą.

Gydytojas odontologas pediatras – vaikų dantų gydytojas. Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi – dar kadaise sakė liaudis. Taip ir su vaikų dantų gydytoju, kurio pasirinkimas negali būti loterija.  Juk dažniausiai pirmasis vizitas sudėlios viso gyvenimo santykį su burnos, dantų priežiūros specialistais. Todėl ir gydytojui odontologui pediatrui prie visų specialybės žinių labai pasitarnauja visi „pagalbiniai“ gebėjimai bei charakterio savybės – komunikabilumas, artistiškumas, empatija ir t. t. Vaikų dantis prižiūrėti bei jų problemas spręsti ir ligas gydyti puikiai geba ir bendrosios praktikos odontologas, tačiau kreipdamiesi į pediatrą žinosite, kad jūsų vaikas – rankose žmogaus, kuris savo valia ir sprendimu pasirinko darbą su mažaisiais. O tai jau daug pasako.

Burnos higienistas – specialistas, kurio rankose – švara, tvarka ir dar daugiau. Higienistas nėra odontologas, jis turi burnos higienisto licenciją ir jo darbas labai svarbus. Reguliariai atliekant burnos higieną, ne tik pašalinamos apnašos, akmenys, įvairiais stiprinamaisiais bei gydomaisiais preparatais padengiamas dantų paviršius, nupoliruojamos senos plombos, balinami dantys. Labai dažnai šių procedūrų metu aptinkami dar labai ankstyvi karieso, burnos gleivinės ligų ar net periodonto požymiai. Taigi, dažnesni pasimatymai su higienistu gali gerokai paretinti susitikimus su odontologu ir juo labiau – su specifinių sričių odontologijos gydytojais. Kaip dažnai reikia lankytis pas higienistą – individualus reikalas. Vienam užtenka kas pusę metų, kitam reikia ir kas 2–3 mėnesius. Poreikį sudaro visa puokštė faktorių – nuo fiziologijos, žalingų ir nežalingų įpročių, gyvenimo būdo, genetikos. Tačiau svarbu, kad profesionali burnos higiena taptų tokia pat savaime suprantama kaip ir kasdieninis dantų valymas.

Tikiuosi tapo nors truputį aiškiau. O jei ne - tai gera pradžia giliasniam domėjimuisi.