Vienas iš įdomesnių žmogaus reiškinių man asmeniškai yra jo „profesinė liga“. Žiū, jei grafinis dizainas tavo duona – pamatęs comic sans greičiausiai lengvai sudrebi. Jei stogus dengi – taip ir matai kiek, kam ir kur stogas pačiuožęs. Gyvenime ar širdyje filologas – atvirai arba pasislėpęs vis tiek esi šiek tiek grammar nazi. Apie psichologus pasiliksiu savo įgimtą teisę patylėti, na, o aš visur tik dantis matau.

Pradėjau ne iš karto, bet palaipsniui vis dažniau prigaudavau save įsistebeilijusį į pašnekovo burną. Kažkaip labiausiai „užkliūdavo“ kreivi dantys. Na, nes kariesą ne taip ir lengva pastebėti. Bet juk visai gerai, jei pačiam žmogui gerai – ilgai teisindavausi. Ir tik po daugelio metų kažkodėl susimąsčiau, o tai pala pala, kokia esmė ten tų breketų? Grožis ir estetika ar kažką ir rimčiau išgliaudyti galima? Pasirodo – galima.

Pradėkime nuo evoliucijos ir žandikaulių. Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai buvom tik homo erectus. Spėjama, kad sumažėjus kieto maisto vartojimui, susilpnėjo veido raumenys. Gaudami mažesnį krūvį, vystėsi mažesni žandikauliai. Keistoka, aišku, kad dantys nepasidavė evoliucijai ir nemažėjo. Bet tikriausiai dėl to, kad ne tik dėl evoliucijos čia viskas labiau kreiva burnoje. Dantys gali netaisyklingai išaugti ir dar dėl kelių priežasčių: dėl per anksti netektų pieninių dantų (štai kodėl taip svarbu dantimis rūpintis nuo gimimo), traumos ar piršto čiulpimo kūdikystėje. Bet dažniausiai tai įgimta. Jei kažkam iš šeimos reikėjo breketų – didelė tikimybė, kad reikės ir tau. Ir vieną dieną pagauni save stebint, kaip tie tavo brangiausieji kovoja vienas su kitu, kuris gražesnis, kuris išsišaus į priekį, kuris už kurio užlįs. Dar pažvelgi į protinius dantis su savo atskiru gyvenimu. Ir galų gale, atsistojęs prieš veidrodį matai, kad tavo dantys kažkaip sugalvojo visi priekinėje žandikaulio dalyje piketą surengti. O vietos mažai, o visi netelpa. Toks akivaizdus susigrūdimas. Ir tada lieki su dviem galvojimais – koks esu, taip ir atrodau, arba – na, ne, šito mano namuose nebus.

Nelaukiant tokių pastebėjimų, pirmasis apsilankymas pas ortodontą turėtų įvykti septintais gyvenimo metais. Aišku, nereiškia, kad septynmečiui jau uždės breketus. Tiesiog ortodontas lengviau identifikuos problemą ir nurodys tinkamiausią laiką, kada pradėti gydymą. O jei kyla klausimas, kada jau čia per vėlu su tais breketais, tai atsakymas pakankamai trumpas – niekada. Niekada nevėlu pasigerinti savo gyvenimo kokybę.  

Pirmas pasirinkimas. Koks esu, taip ir atrodau. Nepaneigsi. Atrodytų, galėtum ir gyventi šitaip. Bet iš tiesų, tai nepatarčiau. Pradedant nuo to, kad tiesius dantis žymiai lengviau prižiūrėti. Baigiant tuo, kad sumažėja galimybių atsirasti kariesui, dantenų uždegimui, galvos ir nugaros skausmui, greitesniam dantų nusidėvėjimui.

Antras pasirinkimas. Pasklinda tas specifinis odontologijos klinikos kvapas. Eini pas ortodontą, kimbi į atlapus ir reikalauji nuraminti visus šiuos išsišokėlius. Liepi sustatyti juos į eilę ir išsiskaičiuoti apelsinais-mandarinais.

Mintis aiški. O kaip veikia breketai? Visą aparatą sudaro keturios pagrindinės dalys – breketas, vamzdelis, plieninė viela ir ligatūra. Patys breketai (maži kvadratukai) plombine medžiaga dažniausiai tvirtinami prie 14 dantų. Tada visi jie sujungiami arkos formos plienine viela, kurios galai įsistato į vamzdelius, o ligatūra vielą pritvirtina prie breketo. Plieninė viela yra labai tampri, todėl norėdama atsistatyti į savo pradinę padėtį, sukuria tempimo jėgą. Tempimo jėga persiduoda į dantis – taip laikui bėgant dantys susistato į ortodonto numatytas vietas. Kaip visiems sekasi, maždaug kas mėnesį prižiūri ortodontas. Toks gydymas gali tęstis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Kokie bus breketai – keramikiniai ar metaliniai – gydymo eigai neturi jokios įtakos. Čia jau tik grožio suvokimo reikalai.

Kitas natūralus klausimas – maistas. Lipnūs macharadžos pirštai kaip ir lipnus maistas uždėjus breketus – vengtinas. Jei užsiimate kontaktiniu sportu – būtinai prieš breketų uždėjimą perspėkite apie tai ortodontą. Burna tampa reiklesnė ir priežiūrai siūlais, šepetėliais, skalavimo skysčiais. Taigi, dantų priežiūra panaši kaip ir be breketų, tik šiek tiek papuikinta. Didžiausias papuikinimas tas, kad valytis dantis turi po kiekvieno valgio. Šiuo atveju apsileidimas kainuoja gerokai daugiau.

Jei pasimiršo, kokia iš viso to nauda – kartojuosi – visos procedūros esmė gali būti tik kosmetiniai pataisymai, bet dažniausiai galutinis tikslas būna esminis gyvenimo patobulinimas burnoje. Tiesūs dantys padeda neknarkti. Tampa daug paprasčiau kramtyti maistą kasdieninį. Suvienodina dantų nusidėvėjimą. Ir galų gale, į žandą nebe taip dažnai įsikandi. Esmė, kad ištiesinti dantys metams bėgant gali kainuoti gerokai pigiau, nei vėliau dėl netaisyklingo sukandimo ar kreivų dantų atsiradę nemalonumai.

Dar vienas trumpas priminimas – pradėjus ortodontinį gydymą – labai didelė tikimybė, kad jį baigti turėsi pas tą patį ortodontą. Dėl sudėtingų gydymo planų ortodontai nepriima kitų ortodontų pacientų.

Vaikystėje buvo toks trumpas „pažvengimas“, kai sakydavai iškišęs priekinius dantis – o tau čia nepritaško? Kitas visada atsakydavo atstūmęs apatinį žandikaulį į priekį – o tau čia neprilyja? Kai pagalvoji, tai tiesiog pas ortodontą galėjo apsilankyt. Nei priliję, nei pritaškę nebūtų.