Kartais su žmona žaidžiam tokį žaidimą. Susigalvoji kuo keistesnį, retai naudojamą žodį ir vakarojant stengiesi jį „prakišti“ kuo natūraliau, taip lyg niekur nieko. Šiandien buvau sugalvojęs žodį rudimentinis. Sugalvojau ir prisiminiau protinius dantis. Tai, po galais, rauti juos kiek įmanoma greičiau ar visgi palikti? O jei rauti, tai visus iš karto ar po vieną? O jei palikti, tai kam jie gali pasitarnauti?

Kodėl reikia rauti protinius dantis?

Kai pradėjau dirbti odontologijos klinikoje, turėjau visus keturis protinius dantis. Ir dar turėjau giliai įkaltą mintį, kad reikia saugoti kiekvieną savo nuosavą dantį. Bet kokia kaina. Niekaip nesupratau, kodėl turėčiau atsisakyti mažai problemų keliančios, beveik sveikos savo kaukolės dalies. Ne vienas odontologas reguliaraus patikrinimo metu sakydavo, kad laikas atsikratyti tais keturiais mohikanais. Bet aš laikiausi savo. Na ir kas, kad karts nuo karto suskausta, na ir kas, kad prilenda maisto, kurio negaliu pasiekt, na ir kas, kad kelias dienas negaliu normaliai pavalgyti – iškrovos dienos irgi sveika.

Bet vieno reguliaraus apsilankymo metu odontologas pasakė, kad mano brangiausieji protiniai dantys turi problemų. Ir dar kiekvienas turi savo nuosavas. Vienas pasigavo kariesą – prieiti sunku, prognozės prastos, gydyti neverta, naudos mažai (apie naudas plačiau – vėliau). Kitas – neišdygęs iki galo. Todėl virš jo atsiradusi dantenų kišenė, kurioje nuolatos kaupiasi maistas, taip sukeldamas infekciją ir skausmus. Trečias – vietoj to, kad augtų tiesiai, atsigulė ir auga į gretimą dantį – taip stumdamas visus dantis ir juos kraipydamas. Na, o ketvirtas – sveikas, bet kažkoks neūžauga – mažas dantis, mažos šaknys. Nei pakabinsi ką, nei priklijuosi.

Mano vieno burnoje susikaupė visos priežastys, kodėl šiuos dantis reikia šalinti kuo skubiau. Ir ta skuba visai nesumeluota. Sako, iki 19 metų pašalinti geriausia. Žandikaulyje dantys baigia susidėlioti į tinkamas pozicijas – protiniai, greičiausiai, dar neišdygę, jų šaknys nesusiformavusios. O jei neišdygę – tai reiškia, ir nesugedę. Mažesnė infekcijos tikimybė. Na, vienžo visi pliusai – pašalinti juos kuo ankščiau. Plius, kol esi jaunas – visos žaizdos greičiau užsitraukia.

Kodėl juos palikti?

Bet yra juk ir pliusų palikti juos ramybėje? Yra kažkokios naudos? Yra – nemeluosiu. Bet kuo toliau, tuo mažiau. Evoliucija sudėliojo taip, kad žmogus valgo vis mažiau kieto maisto, todėl žandikauliai mažėja. Žmogui nebereikia, o ir nebetelpa, 32 dantys burnoje. Būtent todėl tie protiniai dantys kelia tiek problemų. O jei telpa? Tada super. Nes, kaip ir minėjau, niekas nepakeis nuosavo danties. Ir jei tavo protiniai sveiki kaip ridikai, jei jie išaugę tiesiai ir nesikėsina ir kito danties vietą, jei tu sugebi kasdien juos tvarkingai ir švariai išvalyti – žinoma, kad saugok juos. Kam gi atsisakyti sveiko danties? Nes ateityje protezuojant, jie gali būti labai svarbūs atstatant tvarkingą ir estetišką šypseną. Svarbu kas šešis mėnesius skirti jiems daugiau dėmesio, nes niekada nežinai, ką jie sugalvos.

Rauti! Visus?

O tai po vieną, ar visus iš karto? Man išrovė iš pradžių vieną. Na ir kas, kad sugijo per kelias dienas. Staigiai išsirauti antrą kažkaip netryškau noru. Tada išrovė dar vieną. Noras palikti tuos likusius ramybėje paūmėjo. Bet tada išrovė du. Ir jau nieko nebedariau, o tik džiaugiausi. Ar elgčiausi kitaip? Žinoma. Šalinčiau visus vienu kartu. Ir ne kitaip. Na gerai – gal po du. Bet tikrai ne po vieną. Kodėl? Nes man patinka traumuotis tik vieną kartą. Ir vaistų ciklą patinka tik vieną kartą suvartoti. Ir visai nesvarbu, kad pirmos dienos be keturių dantų sunkesnės, bet paskui labai smarkiai lengviau. Greitą dantų netektį greitai ir pamiršti. Viena trauma, vienas gijimas, vienas džiaugsmas.

Pabaigai

Na, gerai, kažkaip nesinori čia apie komplikacijas ir panašiai, bet kaip be jų. Negaliu meluot. Būna visko. Plius, kad pagalbos į gydytojus kreipiamės tik tada, kai mums kažką pradeda skaudėti. Tai va šitas visai negalioja su protiniais dantimis. Nes kai anie jau pradeda skaudėti – greičiausiai problemos bus padidintos ir padaugintai bjaurios. O dar kiekvienas su savo fiziologija. Ne robotai visgi. Kiekvienas su savaip sugulusiais dantim. Bet tam ir yra profesionalūs chirurgai, kad susitvarkytų su visais įmanomais iššūkiais. Ir susitvarko. O džiugi žinia pabaigai – apatinio žandikaulio protiniai dantys šalinami sunkiau. Turėk minty.

Būtumėt jūs matę jos akis, kai po vakarienės vesdamas šunį į lauką netikėtai paklausiau:
– O tu manai, tuos šunio rudimentinius penktus pirštus nuo priekinių kojų kas nors šalina?

Ovidijus Kulbokas
*iliustracijos Caroline Liu